Archeologiniai paminklai

POŠKONIŲ PILKAPYNAS

Pilkapiai – tai mūsų protėvių kapai. Jie atsirado supylus sampilą virš palaidotų mirusiųjų. Aplink pilkapio sampilą dažnai aptinkami akmenų vainikai, kurie, pagal senovės žmonių tikėjimą, turėjo mirusiuosius saugoti nuo piktųjų dvasių. Dažnai pilkapių pagrinde aptinkamas degėsių ir pelenų sluoksnis, rodantis atliktas ugnies apeigas. Vėlesniuose pilkapiuose akmenų vainikus pakeitė grioveliai ar duobės apie sampilą. Yra pilkapių, kurių sampilai išgrįsti ar sukrauti iš akmenų. Pilkapiuose laidoti nedeginti ir sudeginti mirusieji, kai kur su mirusiaisiais laidoti ir žirgai.

Poškonių pilkapynas yra Gaujos upės kairiajame krante esančiame miške. Pilkapyną sudaro 24 pilkapių grupė, išsidėsčiusi kalvos viršuje ir jos šlaituose. Sampilai nuo 5- 6 iki 12 m skersmens, 0,7 – 1,2 m aukščio. Didžiausias sampilas yra net 22 m skersmens ir 1,8 m aukščio. Pilkapių pagrindus juosia netaisyklingi akmenų vainikai.

EIŠIŠKIŲ PILIAVIETĖ

Buvusi XIV-XV a. mūrinė Lietuvos pilis, gynusi nuo priešų rytines sienas. Manoma, kad XIV a. antroje pusėje ji priklausė didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonos Onos tėvui Sudimantui. XVI a. metraštininkai mini Eišiškių pilį kaip vieną seniausių lietuvių pilių. Savo formomis asocijuojasi su bokštinio tipo gynybiniais statiniais, plačiai žinomais XIII a. Volynėje ir Nemuno aukštupyje.

BĖČIONIŲ PILIAKALNIS

Pirmą kartą Bėčionių piliakalnį praėjusio amžiaus viduryje tyrinėjo Istorijos institutas. Tuomet piliakalnio aikštelėje archeologai aptiko kultūrinį sluoksnį bei keramikos brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi.

Paskutinių archeologinių tyrimu metu rasta nemažai radinių: žiesta tradicinė ir juodoji gotikinė keramika, diržo apkalas, sudaužytas visas brūkšniuotos keramikos briaunainis puodas ir kitų smulkių keramikos fragmentų (I-IV a.). Piliakalnyje užfiksuotas plonesnis ar storesnis kultūrinis sluoksnis  II-I a. pr. Kr. – I-III a. po Kr.).