Istoriniai paminklai

MEMORIALINĖ VIETA GINTARUI ŽAGUNIUI ATMINTI

Žagunis gimė 1957 metais Pakruojo rajone, mokėsi Trakuose ir Lentvaryje. Baigęs Vilniaus statybos technikumą dirbo darbų vykdytoju, inžinieriumi statybininku, vyresniuoju techniku statybininku. Nuo 1984 m. tarnavo Vidaus reikalų ministerijos Vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugoje. Pasienio tarnybą G. Žagunis pradėjo 1990 m. lapkritį. 1991 m. vasarį buvo paskirtas Dieveniškių ruožo patrulinės tarnybos baro pamainos viršininku. Pusmetį iki savo žūties budėjo Krakūnų kelio poste.

Tuo metu SSRS kariškiai padeginėjo Lietuvos pasienio postus, terorizavo čia dirbusius pareigūnus. 1991 m. gegužės mėnesį Šalčininkų užkardos ruože susidarius pavojingai situacijai buvo nuspręsta laikinai nebudėti šios užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Savo tarnybos draugams Gintaras liepė eiti ilsėtis, o pats liko budėti. „Jei žūti, tai vienam, o ne visiems“, – pridūrė jis. Lemtingąją 1991 m. gegužės 19-osios naktį G. Žagunio tykojo mirtis – iš Baltarusijos atvažiavę ginkluoti vyrai nutraukė jauno žmogaus gyvybę.

2004 m. lapkritį G. Žagunio žūties vietoje Krakūnuose buvo atidengtas granitinis paminklas – ant pjedestalo iškilusi beveik penkių metrų granitinė skulptūra, simbolizuojanti Lietuvos pasienį ir išėjusį žmogų.

KANIŪKŲ KRYŽIUS

Kaniūkų kaimas, esantis pietrytiniame Rūdninkų girios pakraštyje netoli Lietuvos-Baltarusijos dabartinės sienos, prie Šalčios upės. 1920-1939 m. Kaniūkai priklausė Lenkijos valdomo Vilniaus krašto Lydos apskrities Benekainių valsčiui. 1943 m. rudenį kaime susikūrė vietinės savisaugos dalinys. Savisaugininkai trukdė tarybiniams partizanams veikti, ginklu gynė jų grobiamą derlių, gyvulius, kitų turtą, nepakluso reikalavimas nusiginkluoti.

Nepajėgdami kontroliuoti padėties pietryčių Lietuvoje ir nuslopinti ginkluotų kaimo savisaugininkų priešinimosi, tarybiniai partizanai griebėsi žiaurios parodomosios baudžiamosios akcijos. 1944 m.  sausio 29 d. naktį sovietų partizanų rinktinė, sudaryta daugiausia iš buvusių Kauno geto kalinių žydų bei tarybinių karo belaisvių, vadovaujama Jakovo Prennerio, užpuolė Kaniūkų kaimą ir sudegino jo gyventojus. Žuvo virš 100 žmonių. Tokios žudynės turėjo būti „bausmė“ už savigynos organizavimą. Kaniūkų gyvenvietėje pastatytas kryžius nužudytiems gyventojams atminti.

BALINSKIŲ IR SNIADECKIŲ ŠEIMŲ KAPINAITĖS

Labai vertingas paminklas Jašiūnuose yra Balinskių ir Sniadeckių šeimų kapinaitės, esančios miškelyje priešais rūmus, Merkio dešiniajame krante. Čia 1830 m. pirmas buvo palaidotas dvaro šeimininkas Jonas Sniadeckis. Kapinaitėse suskaičiuojama 18 palaidojimų. Iš jų svarbiausi: Vilniaus universiteto rektorius, astronomijos ir matematikos profesorius J. Sniadeckis (1756-1830), istorikas M. Balinskis (1824-1902), psichiatras, Peterburgo karo akademijos profesorius Jonas Balinskis (1824-1902) ir jų artimieji.

PAVLOVO RESPUBLIKA

Aukštupio Merkinė – sena dvarvietė priklausė ne vienai didikų šeimai: Radvilų, Sluškų, Potockių, Duninų, Sanguškų, Korsakų. 1767 metais dvarą nusipirko jaunas kunigas, tuometinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės veikėjas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Nusipirkęs dvarą ir pavadinęs jį savo vardu – Pavlovo respublika – ėmėsi reformų: panaikino lažą, žemę išdalijo valstiečiams ir įvedė išperkamąjį mokestį. Respublika turėjo savo konstituciją, herbą, pinigus, parlamentą, iždą, savišalpos kasą, miliciją, gydytoją, mokyklą. Respublikos prezidentas rūpinosi valstiečių gyvenimu, kultūra, švietimu, pats kūrė pjeses, kurias atliko jo valstiečiai, siuntė informacijas apie respublikos gyvenimą į tuometinius laikraščius. Ši Respublika gyvavo beveik 30 metų. Dabar jos liekanos tai viena patraukliausių ir svarbiausių mokyklos ekskursijų, turistų bei svečių lankomų Šalčininkų rajono vietų.