Geografijos mokytojų metodinės grupės išvyka į Rumšiškes

Š. m. gegužės 21 d. geografijos mokytojų metodinė grupė dalyvavo edukacinėje-pažintinėje išvykoje į Lietuvos etnografijos muziejų Rumšiškėse.

Išvykos tikslas - ne tik gilinti žinias apie įvairius Lietuvos etnografinius regionus, jų tradicijas ir papročius, bet ir tobulinti dalykines bei bendrąsias pedagogines kompetencijas, stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą, praturtinti profesinę patirtį naujomis idėjomis, kurias būtų galima panaudoti ugdymo proceso metu.

Lietuvos etnografijos muziejus – vienas didžiausių pagal užimamą plotą (195 ha) bei nekilnojamų eksponatų skaičių muziejų po atviru dangumi Europoje. Muziejus atspindi XVIII a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės visų Lietuvos regionų: Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos valstiečių bei miestelėnų buitį, darbus, tradicijas.

- Rumšiškės – tai ne tik Lietuvos liaudies buities muziejus, bet ir gyvas Lietuvos geografijos, istorijos bei kultūros vadovėlis po atviru dangumi. Geografijos mokytojams ši kelionė - tai unikali galimybė per patirtį perteikti mokiniams tai, kas vadovėliuose dažnai lieka nepaminėta. Geografija – tai ne tik žemėlapiai ir lentelės. Tai ir gyvas santykis su vieta, žmonėmis ir jų istorija, todėl Rumšiškės – puiki vieta įkvėpti mūsų mokytojus, kurie per savo patirtį įkvėps mokinius, - sako Švietimo ir sporto skyriaus specialistė Halina Smykovska.

Ekskursijos pradžioje, gido lydimi, Šalčininkų rajono geografijos mokytojai stabtelėjo Kauno marių - didžiausio dirbtinio vandens telkinio  Lietuvoje – pakrantėje.

Ekskursija tęsėsi muziejaus Mažosios Lietuvos sektoriuje – pelkininko sodyboje, atkeltoje iš Vabalų kaimo. Čia ekskursijos dalyviai susipažino su lietuvininkų kasdienės ir šventinės gyvensenos ypatumais. Tikroviška ir įtrauki ekspozicija, padėjo geriau suprasti bei palyginti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos religinius bei kultūrinius skirtumus. Šeimininkas kiekvienam gimusiam kūdikiui sodindavo po ąžuoliuką, todėl ir muziejaus sodyba apsupta senų ąžuolų.

Atkurtame Žemaitijos kupetinio kaimo fragmente, jie aplankė keturias sodybas: stambiausią − Darbėnų, vidutines − Kartenos ir Gintališkių, mažiausią − Įpilties. Nors sklypai susieina, bet sodybos išsidėsčiusios laisvai, atskirai viena nuo kitos, jas sieja bendras kelias. Pastatuose, būdinguose atitinkamam socialiniam sluoksniui, įrengtos buities ekspozicijos.

Paskutinė stotelė – muziejaus miestelis, kuriam suteiktas Rumškių vardas. Toks pavadinimas parinktas senųjų Rumšiškių, nuskendusių Kauno marių dugne, gyventojų garbei, kurie šnekamojoje kalboje savo miestelį vadino Rumškėmis.

Rumškių miestelį sudaro tipiška, akmenimis grįsta turgaus aikštė su Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčia, varpine, karčiama, ūkio bei visuomeniniais pastatais, gyvenamaisiais-prekybiniais namais. Viduryje stovi paminklas šv. Florijonui – gelbėtojui nuo gaisro – bei šulinys su pompa. Miestelyje šalčininkiečiai aplankė Pradžios mokyklą, kurioje matė trisėdžius suolus, skaitliukus, senuosius vadovėlius, gaublius, žemėlapius ir kitus tuo laikotarpiu naudotus daiktus. Lankėsi mokytojo bute - pagal to meto reikalavimus, mokytojo butas būdavo įrengiamas tame pačiame pastate kaip ir mokinių klasės. Palikdami šią įdomią vietą, mokytojai sužinojo, kad stovi kaip tik prie 1911 m. gyvenamojo namo kopijos, kurios originalas ir dabar stovi Šalčininkų rajone Tabariškių kaime.

Kupini įspūdžių, žinių ir įkvėpimo Šalčininkų rajono geografijos mokytojai grįžo namo dar kartą įsitikinę, kad bendrystė ir tobulėjimas – neatsiejamos mokytojo kelio dalys. Kelionė į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse geografijos mokytojams tapo ne tik pažintine, bet ir profesiškai praturtinančia patirtimi. Ši patirtis sustiprino teorinių žinių pagrindą ir paskatino ieškoti kūrybiškesnių būdų tai perteikti mokiniams.

Edukacinę išvyką finansavo Šalčininkų rajono savivaldybės administracija.

Karina Jusevič, Eišiškių gimnazijos geografijos vyr. mokytoja