Kaniūkai. Atmintis vis dar gyva.

Poetės Vislavos Šimborskos teigimu, mirusieji lieka amžinybėje tol, kol gyva atmintis. Jos žodžius galima parašyti prie įėjimo į kiekvienas kapines, tačiau labiausiai jie tiktų vietoje, kur amžino poilsio vietą rado nekaltai nužudyti vaikai, moterys, senoliai. Nedidelėse Kaniūkų kaimo kapinaitėse palaidotos 1944 metų sausio 29 d. žudynių aukos.

Atmintis gyva. Todėl kasmet prie atminimo kryžiaus pagerbiami vietos gyventojai, žuvę žudynių metu. Sausio 28 d. pagerbimo ceremonijoje dalyvavo Šalčininkų rajono vicemerai Josif Rybak ir Valdemar Sliževski, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Gžegož Jurgo, europarlamentaras Valdemar Tomaševski, LR Seimo narė Beata Pietkiewicz, Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje pirmoji sekretorė – konsulė Irmina Szmalec, harceriai, Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų skyriaus nariai, Šalčininkų lenkų trečiojo amžiaus universiteto atstovai, mokiniai. Atminimo ceremonija prasidėjo šv. mišiomis Butrimonių bažnyčioje, kurias aukojo kun. Juzef Aškelovič.

- Kaniūkai – tai ypatinga vieta. Nužudyti mūsų kaimynai, mūsų pažįstamų šeimos. Neturime to pamiršti, - kalbėjo kun. Juzef Aškelovič.

Po to minėjimo dalyviai nuvyko į Kaniūkus. Prie 2004 m. Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų skyriaus ir Šalčininkų rajono savivaldybės iniciatyva, remiant Kovos atminimo apsaugos tarybai, pastatyto paminklo padėtos gėlės, uždegtos žvakės, prisiminti nužudytųjų vardai.

- Prieš 80 metų prieš mūsų bendruomenę įvykdytas žiaurus nusikaltimas. Tai buvo banditai, nes pavadinti jų partizanais neįmanoma. Daugelį metų totalitariniai režimai bando išnaikinti mūsų tautinę mažumą kresuose. Mes remiamės dviem pagrindinėmis sąvokomis – savigyna ir solidarumu. Kaniūkų gyventojai už tai sumokėjo didžiausią kainą – savo gyvybę. Tegul mus visada lydi jų atminimas, - pasakė rajono vicemeras Josif Rybak.

Europarlamentaras Valdemar Tomaševski pabrėžė, kad visuomenė turi žinoti juodus mūsų istorijos puslapius ir daryti atitinkamas sunkios praeities išvadas. Jis taip pat akcentavo vietos savigynos organizavimo svarbą, kurios dėka Kaniūkų gyventojai pasipriešino, kalbėjo apie šiuolaikinės lenkų bendruomenės funkcionavimą Vilniaus krašte.

- Kasmet pagerbiame šiuos įvykius ir pagerbiame visus, kurie žuvo gindami savo namus ir garbę. Viskas prasideda nuo geros saviorganizacijos. Prieš 35 metus įkūrėme Lietuvos lenkų sąjungą. Šiandieninė misų savigyna apima savo atstovų turėjimą valdžios struktūrose. Turime gyventi ir dirbti vienybėje, išsaugodami atminimą, kad panaši istorija nepasikartotų, - pasakė europarlamentaras Valdemar Tomaševski.

Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje pirmosios sekretorės – konsulės Irminos Szmalec nuomone, prie 1944 metų įvykius menančio paminklo gausiai susirinkusi bendruomenė liudija apie atminimo išsaugojimą.

- Dėkoju už sunkios vietos istorijos puoselėjimą. Mes joje augame ir gyvename platesniame kontekste, - kalbėjo konsulė.

Karo metais Kaniūkuose buvo apie gyvenamųjų 60 namų, juose gyveno apie 300 gyventojų. Kaimas buvo išsidėstęs girios, kurioje veikė sovietų partizanų daliniai, pakraštyje.

Per pasikartojančius išpuolius jie vogdavo iš gyventojų maistą, drabužius ir galvijus. Dėl šios priežasties Kaniūkų gyventojai susibūrė į savigynos grupę. Todėl kaimo puolimu buvo siekiama nubausti gyventojus už nepaklusnumą ir atsisakymą aprūpinti maistu bei drabužiais.

Kaniūkų žudynės – tai vienas iš sunkių Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų, kurio aukomis tapo civiliai, pavyzdžių. Nepaisant to, kad tai įvyko vokiečių okupacijos metu (1944 m. naktį iš sausio 28 ir sausio 29 ąją), nusikaltimą įvykdė ne vokiečiai. 120 – 150 sovietų partizanų grupė apsupo kaimą ir apie 5 val. ryto pradėjo puolimą, kuris truko apie dvi valandas. Iš pradžių fakelais padegti namų stogai, o vėliau šaudomi panikos apimti bėgantys gyventojai. Tuomet žuvo mažiausiai 38 asmenys, keliasdešimt buvo sužeisti.

Ilgus metus apie žudynių aukas negalima buvo kalbėti. Faktas, jog nusikaltimą įvykdė sovietų – žydų partizanai, sovietmečiu ir vėliau dėl kitų priežasčių lėmė tylą. Galima sakyti, kad tik paminklo įrengimas Kaniūkuose prižadino būtinybę atgaivinti atminimą.

Deja, Kaniūkų žudynes įvykdę nusikaltėliai niekada nebuvo nubausti. Tautinės atminties institutas šią bylą pradėjo tirti 2001 metų kovo 8 d. Apklausti liudininkai, gyvenantys, šalyje, užbaigtos dokumentų paieškos lenkų ir užsienio archyvuose. Nepaisant to 2020 m. gegužės 21 d. tyrimas baigtas dėl žudynėms vadovaujančių nusikaltėlių mirties ir nesugebėjimo surasti likusių nusikaltėlių.

Iškilmių prie kryžiaus išvakarėse Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Gžegož Jurgo ir Gerviškių seniūnijos seniūnas Valerijus Ivaška aplankė skaudžių įvykių liudininkę – 105 metus skaičiuojančią Stanislavą Voronis.

Tragišką naktį ji čiupo keturmetę dukrelę ir puolė bėgti. Likimas taip nusprendė, kad jos sutiktas sovietų partizanas nenuskriaudė, o patarė bėgti prie upės. Kartu su vyru jiedu pabėgo pas gimines į Butrimonis, vėliau gyveno pas pažįstamus Jančiūnuose ir Beniakainiuose ir tik po kelių mėnesių grįžo į Kaniūkus, kuriuose po išpuolio išliko tik vienas namas.

Ponia Stanislava neslepia dėkingumo žmonėms, šiandien puoselėjantiems žuvusiųjų, tarp kurių buvo jos giminaičiai ir kaimynai, atminimą.

- Dar prieš keletą metų eidavau prie paminklo, dalyvavau iškilmėse. Svarbu, kad valdžia pastatė šį kryžių ir kasmet atvažiuoja pagerbti nužudytų žmonių atminimą, - sako ponia Stanislava.