Gyvenimo šimtmetis: su šypsena, optimizmu ir gražiais prisiminimais

Šimtasis gimtadienis – ypatinga gyvenimo sukaktis, kurioje telpa istoriniai įvykiai, asmeniniai išgyvenimai, laimingos patirtys, sutikti žmonės ir praradimai. Taip galima apibūdinti Turgeliuose gyvenančio Viktoro Sidorenko gyvenimą. Rugpjūčio pradžioje jam sukako 100 metų. Šalčininkų rajono savivaldybės sveikinimai jį pasiekė šiandien, rugpjūčio 26 d., kai aplankyti savo tėvelio atvyko Bratislavoje (Slovakija) gyvenanti duktė Galina.

- Žmogui, kuris su optimizmu žiūri į gyvenimą, yra komunikabilus ir myli jį supančius žmones, norėtųsi palinkėti ne tik sveikatos, bet ir išsaugoti vidinę šviesą ir gebėjimą džiaugtis kasdienybe. Tegul būna kuo daugiau progų pasidžiaugti tuo, kas gyvenime brangiausia, - jubiliatui linkėjo Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič, pabrėžęs, kad tokie jubiliejai rajone yra istoriniai.

Viktor Sirodenko – gimė Baltarusijoje, Mogiliovo apylinkėse. Po Antrojo pasaulinio karo ir pokario tarnybos Lietuvoje gyvenę pusbroliai pasiūlė jam persikelti į Naująją Vilnią. Čia jis įsidarbino vietos gamykloje. Jaunas ir išvaizdus jaunuolis šokiuose susipažino su pedagoginėje mokykloje studijuojančia mergina. Su ja jis nusprendė kurti šeimą. Jaunieji užregistravo santuoką Šalčininkų civilinės metrikacijos skyriuje, o 1957 metais pagal paskyrimą abu atvyko dirbti į Vilkiškių mokyklą. Čia pat ir gyveno. Vėliau jie buvo perkelti dirbti į Turgelių mokykla Turgeliuose jie apsigyveno name, kurio šeimininkai persikėlė į Lenkiją. Čia užaugo trys vaikai: dvi dukterys ir sūnus. Išėjęs į pensiją ponas Viktoras neplanavo mėgautis senatve, o atvirkščiai – toliau norėjo dirbti ir įsidarbino draudimo bendrovėje. Pasiekti aplinkines gyvenvietes jis neturėjo automobilio, visur važiavo dviračiu.

Deja, likimas buvo negailestingas. Būdamas septyniolikos jis turėjo paimti ginklą į rankas ir susigrumti su nacistinės Vokietijos okupantais. Galbūt todėl jis daug pasakoja apie karą. Prieš aštuonerius metus jis neteko savo žmonos. Tačiau dar didesnis smūgis buvo vaikų netektys, per vienerius metus senolis palaidojo sūnų ir dukterį. Vienatvė tapo jo palydove, nes trečia dukra gyvena Bratislavoje. Paklaustas, ar nenorėtų persikelti į Slovakiją, jis tvirtai atsako, kad jo namai yra Turgeliuose.

Susitikimo metu netrūko šypsenų, prisiminimų ir pasakojimų apie nugyventus metus. Nepaisant garbaus amžiaus ponas Viktoras išliko smalsus, pozityvus ir kupinas optimizmo. Paklaustas apie ilgo gyvenimo receptą jis tik šypteli.

- Manau, kad ilgaamžiškumo paslaptis yra tėvelio optimizmas, pozityvumas ir aktyvumas. Ilgus metus dviratis buvo pagrindinė jo transporto priemonė. Jis myli gyvenimą, yra atviras ir geranoriškas, -atvirauja duktė Galina.

Šiuo metu ponas Viktoras gyvena vienas, tačiau jam teikiama socialinė ir medicininė pagalba. Kasdien jį lanko Šalčininkų socialinių paslaugų centro darbuotoja, kartą per savaitę pas jį atvyksta medikų komanda, padeda kaimynė, o duktė Galina tiesiogiai palaiko ryšius su Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Regina Sokolovič.

100-asis gimtadieni – tai proga pasidžiaugti nugyventu gyvenimu ir pagerbti žmogų, kuris matė istoriškai besikeičiantį pasaulį. Tegul ši ypatinga sukaktis būna dar vienu gražiu gyvenimo puslapiu. Pone Viktorai, būkite sveikas ir džiaukitės kiekviena diena! Iki kitų gimtadienių.