Gyvūnų globa: apie kolegų namuose gyvenančias letenėles ir uodegėles

Mūsų kolektyvą vienija ne tik bendri darbai, bet ir meilė gyvūnams. Dažno darbuotojo namuose gyvena katinas, šuo, papūga, triušis, vėžliukas arba akvariume pliuškenasi žuvytės. Visi jie gyvena geromis sąlygomis ir yra mylimi, tačiau jų kelionė į kolegų namus kartais buvo neplanuota. Tai situacijos, kai sprendimus reikia priimti čia ir dabar.

Švietimo ir sporto skyriaus specialistės Katažinos Sokolovskajos tėvų namuose gyvena net du ekstremaliomis aplinkybėmis priglausi augintiniai: šuniukas Rokis ir katė Vasilisa.

- Prieš 10 metų tėvų draugų sūnus savo miške rado visą būrį išmestų šuniukų. Kartu su šeima nusprendėme, kad turime padėti ir priglaudėme vieną iš jų. Jis pats mus pasirinko, pirmas iššoko, užsikabino už vertikalios tvoros lentos ir tiesiai atridėjo į mano rankas. Jis pats mus išsirinko. Pavadinome jį Rokiu. Po metų atsirado Vasilisa. Tai buvo tikrų tikriausias nuotykis ir tikra gelbėjimo operacija. Kartu su broliu važiuodami Vilniaus gatvėmis sustojome užsidegus raudonam šviesoforo signalui. Per tas keliolika sekundžių sankryžos salelėje pamatėme susigūžusį kačiuką. Laiko priimti sprendimą nebuvo. Nusižengiau kelių eismo taisyklėms, išlipau iš automobilio ir pasiėmiau kačiuką, laimei jis neišsigando ir nepabėgo. Vėliau paaiškėjo, kad tai ne jis, o ji. Mūsų Vasilisa. Dabar juokaujame, tačiau tada sugalvojome pasakyti tėvams, jog tai dovana jiems Mokytojų dienos proga. Taip mūsų namuose devynerius metus gyvena ta dovanėlė, - sako Kasia.

Komunalinio ūkio skyriaus specialistė Jolanta Lebed neplanavo turėti augintinio, tačiau visada skubėjo padėti benamiams kačiukams arba šuniukams, vieną kartą paprasta maitinimo akcija tapo gelbėjimo operacija, nes kačiukas pradėjo springti. Jolanta griebė jį ir nuvežė į veterinarijos kliniką, paaiškėjo, kad katytė paspringo ašaka. Veterinaras rekomendavo kelias dienas palaikyti ją namuose, taip prieš 14 metų Kicia apsigyveno pas Jolantą. Tačiau nuotykiai tuo nesibaigė, nes prieš porą metų nuvykusi pas senelius į kaimą Jolanta pamatė medžiuose cypiant neaiškų paukštelį, prisiartinusi ji suprato, jog tai papūga!

- Negalėjome leisti jai žūti gamtoje, tikrai nebūtų išgyvenusi. Pagavome ją, ieškojome šeimininkų, bet neradome. Taip ir liko pas mus išdykėlė Čiki, o kad jai nebūtų liūdna, nupirkome draugę Mają, - prisimena Jolanta.

Prieš ketvertą metų Informacijos, kultūros ir turizmo skyriaus vedėjos Irenos Kolosovskos namuose apsigyveno net du rainuoti katinai – Ogis ir Tigras. Irena prisimena, kad keturių kačiukų būrys kartu su mama apsigyveno daugiabučio kieme po automobiliais. Kaimynai, suprasdami jų padėtį, rūpinosi mažyliais, ieškojo jiems namų, gydė. Galiausiai liko du.

- Iš pradžių parsinešiau namo Tigrą. Pagauti jį padėjo kaimynų berniukai. Tačiau žinojau, kad paimsiu ir antrą – nenorėjau išskirti broliukų. Ogio gaudymo akcija truko visą savaitę, bet galiausiai pavyko. Vėliau kartu su kaimynais pasirūpinome ir mano katinų mama, močiute - sterilizavome jas, o viena iš kaimynių po savo balkonu įrengė namelį benamiams katinams, kuriame jie miega ir valgo. Dabar katės prižiūrėtos, nesidaugina, tikra kiemo puošmena, - sako Irena.

Verta pridurti, kad pavasarį Irena su drauge Oksana sterilizavo 26 kates, gyvenančias prie stambagabaričių atliekų surinkimo aikštelės bei prie Norfos parduotuvės. Deja, ne visas kates pavyko pagauti, todėl likusios vėl atvedė kačiukų.

- Tai rimta problema. Benamių gyvūnų sterilizacijai turi būti skirtas ypatingas dėmesys, sukurtas algoritmas, įveiklintos atsakingos gyvūnų globos institucijos. Žmonėms, kad ir kaip jie mylėtų gyvūnus, sunku ir psichologiškai, ir finansiškai, ir laiko atžvilgiu gaudyti, vežti į klinikas, gydyti kates, - svarsto Irena.

Savo privataus namo teritorijoje mūsų kolega - Bendrojo skyriaus specialistas Valerijus Sinkevičius - taip pat pastatė namelį, o tiksliau sakant - visą daugiabutį, nes jis skirtas keliems katinams apsigyventi.

- Tai lyg ir mano katinai, lyg ir ne. Aš specialiai jų čia neatvežiau, tai jie mane susirado. Ateidavo į kiemą pasivaikščioti ir užsibūdavo vis ilgiau, tada pagalvojau, kad nesušaltų ir pagaminau namelį. Perku maistą, palieku jiems šalia namų. Svarbiausia, kad jie turi prieglobstį, nebadauja. Už tai jie atsidėkoja, jau ne kartą radau prie laitų paliktą pelę, - pasakoja Valerijus.

Alina ir Vaclava Jelaginos prisimena, kaip prieš 11 metų katė Kisa nusprendė visai kitaip negu jos planavo. Prie daugiabučio konteinerių pastebėtam vienišam kačiukui jos rado šeimininkus, nes namuose jau gyveno šuo. Tačiau katytė naujuose namuose neužsibuvo ir susirado kelią atgal prie jų daugiabučio. Per Alinos gimtadienį jos mama Vaclava vesdama namo šunį beveik prie durų pastebėjo, kad jai iš paskos laiptais eina ta pati mažylė.

- Mūsų šuo tada net necyptelėjo, toks įspūdis, jog pats ją pasikvietė eiti kartu. Tada sprendimas buvo priimtas savaime ir labai greitai, prie buto durų. Beliko jai pasakyti, kad užeitų. Katė Kisa tapo Alinos gimtadienio dovana, dovana su charakteriu, - sako Vaclava Jelagina.

Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus specialistė Ana Buržinska dalijasi prisiminimais, kaip prieš penketą metų šalia daugiabučio esančioje konteinerių aikštelėje pastebėjo mažą pūkuotą kamuoliuką. Katytė buvo taip nusilpusi, kad nei miaukti, nei valgyti negalėjo, jos laukė visų metų gydymas. Tačiau dabar gražuolė Shady gyvena tikrai geromis sąlygomis, o už nepaprastai gražias akytes šeimininkai ją vadina Guziku (Sagute).

- Tai buvo neįkainojama patirtis mūsų šeimai, kuri privertė pagalvoti ir kalbėtis su vaikais apie atsakomybę. Socialiniuose tinkluose seku gyvūnų globos organizacijas ir niekaip negaliu suprasti, kodėl žmonės gali nuskriausti arba išmesti kačiukus arba šuniukus. Todėl dažnai pervedu pinigus gyvūnų poreikiams, - sako Ania.

Apskaitos skyriaus specialistės Oksanos Ulbinienės namuose nuo 2022 metų rudens gyvena katė, kuri turėjo vadintis Arvena, tačiau augintinės meilumas lėmė, kad ji tapo Busia, arba Busienka, kaip ją švelniai vadina visa šeima.

- Viena nuotrauka socialiniuose tinkluose ir draugės žodžiai „žiūrėk, koks gražus kačiukas“, ir iš karto parašiau į gyvūnų globos organizaciją „Miško trobelė“. Man labai patiko jų atsakingas požiūris į šeimininkų paieškas, nes prieglauda nepuolė man iš karto atiduoti kačiuko, o pakvietė susipažinti su juo net du kartus, paskiepijo, nukirmino, paženklino, ir tik po trečio apsilankymo parsivežėme ją namo. Laukėme apie mėnesį, tačiau dabar tai mūsų visos šeimos numylėtinė, - džiaugiasi Oksana. – Ji su mumis eina į parduotuvę, niekur nenuklysta, visus mus pasitinka grįžtančius namo po darbo dienos, ji su mumis kalbasi. Esame turėję daug katinų, tačiau toks atradimas yra pirmą kartą, - tęsia ji.

Juridinio ir personalo skyriaus specialistės Veronikos Žemoitinienės namai kupini šviesiai rudo džiaugsmo. Jo išdaigos neretai priverčia šeimininkus kilstelėti antakius ar nusišypsoti iš nuostabos, bet be jo namai būtų daug tylesni ir tuštesni. Katinėlis ne tik gyvas, smalsus ir nuolat kupinas energijos, bet ir nepaprastai mielas.

- Važiuodami automobiliu kartu su vyru vidury kelio pastebėjome partrenktą katę, o šalia jos mažą kačiuką. Deja, jai jau niekuo negalėjome padėti, o mažylį pasiėmėme namo. Planavome pavadinti jį Rudolfu, tačiau jis tikrai ne Rudolfas, jis toks pieniškas katinėlis, kuriam labiausia tinka Ryžiko vardas, - juokauja Veronika.

Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Jurgita Lapinskaitė - Tolstošejeva – tai šviežiai kepta katės šeimininkė. Augintinės atsiradimo jos namuose istorija taip pat griebia už širdies.

- Nors jau turime vokiečių aviganę Luną, šią vasarą mūsų namai pasipildė nauju augintiniu - katyte Fėja! Benamis kačiukas atklydo pas giminaičius, o atvažiavus ir pamačius šį grožį, net nekilo minties, jog galėsime ją palikti likimo valiai. Nuvežus į veterinarijos kliniką, paaiškėjo, kad rudeniop katytė susilauks palikuonio. Labai simboliška, kad spalio 4 d. (Šv. Pranciškaus - Gyvūnijos globėjo dieną) jauniausiam šeimos nariui sukaks lygiai mėnuo. Kai jis šiek tiek ūgtels, keliaus pas mylinčius naujus šeimininkus, o mama liks su mumis, - atvirauja Jurgita.

Statybos ir architektūros skyriaus specialistė Violetos Šmigelskos patirtis priverčia nustebti visko mačiusius. Bevaikščiodamas miške jos vyras pastebėjo besiartinantį meškėną, tačiau jo galva buvo įstrigusi metalinėje skardinėje.

- Jam, matyt, buvo labai bloga, jeigu jis ieškojo pagalbos ir išėjo pas žmones. Jo net gaudyti nereikėjo. Parsivežę namo išlaisvinome jį iš tos skardinės, vėliau laikėme kelias dienas narve, nes vaikščiodamas su ta skardine ant galvos jis buvo susižeidęs. Vėliau, žinoma, paleidome miške. Ši pavyzdys parodo, kad miške neturi būti išmestų atliekų, nes nuo to kenčia laukiniai gyvūnai, - kategoriškai sako Violeta.

Tai tik kelios istorijos apie tai, kad turime pasirūpinti savo mažaisiais keturkojais draugais. Priglausti gyvūnai - tai tylūs mūsų mokytojai, primenantys, kas iš tiesų yra žmogiškumas. Jie ateina į mūsų gyvenimą išsigandę, neretai palikti ar pamiršti, tačiau gavę šilumos ir globos, sugrąžina mums pačius paprasčiausius, bet svarbiausius dalykus - gebėjimą atjausti, rūpintis ir mylėti be sąlygų.

Praėjusiais metais Viešosios tvarkos skyriaus iniciatyva surengėme pyragų dieną ir aukojome pinigus VšĮ „SOS gyvūnai“. Kolegos skyrė lėšas beglobiams gyvūnams, kuriems reikia ne tik globos, bet ir veterinarų pagalbos.

Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos darbuotojų namuose gyvena daugiau keturkojų, kurie moko savo šeimininkus atrasti džiaugsmą mažuose dalykuose. Spalio 4 dieną minima Pasaulinė gyvūnijos diena, kuria siekiama priminti apie gyvūnų apsaugą, teises ir priežiūrą. Šios dienos išvakarėse kviečiame susipažinti su kolegomis, kurių namuose šiltai ir saldžiai gyvena uodegėlės ir letenėlės.