Įsispirti į vaiko batus...

Mokytojas – tai daugiau negu profesija, tai gyvenimo būdas, kuris priverčia pasaulį suktis. Mokykloje mūsų vaikai praleidžia nuo 5 iki 8 valandų per dieną, todėl nenuostabu, kad mokytojai vaidina didžiulį vaidmenį kiekvieno vaiko arba jaunuolio gyvenime. Šalčininkų rajono mokyklose dirba per 300 pedagogų, jaučiamas jų mokytojų stygius, todėl džiugu, kad yra jaunų žmonių, kurie renkasi Mokytojo profesiją ir po studijų įsidarbina mokyklose.

Šiandien kviečiame susipažinti su keturiomis jaunomis Šalčininkų rajono mokytojomis, sąmoningai pasirinkusiomis gražią ir labai reikalingą profesiją. Kiekviena jų papasakojo apie savo pasirinkimą ir iššūkius, o taip pat pratęsė sakinį „Būti mokytoju – nereiškia vien išmanyti savo dalyką ...“

Dieveniškių „Ryto“ gimnazijoje anglų kalbos moko jauna ir aktyvi mokytoja AUSTĖJA MASKOLIŪNAITĖ, žengusi savo mamos, taip pat anglų kalbos mokytojos Gerdos Maskoliūnienės pėdomis. Ji atskleidžia, kad yra ketvirtoji tiesioginė mokytojų palikuonė, nes močiutė ir prosenelė irgi mokytojavo. Jauna mokytoja pasakoja, kad apie šią profesiją svajojo nuo vaikystės, pirmoji mokytojavimo patirtis – pagalba mokytojai pradinėse klasėse. Pagrindinėje mokykloje mergaitė suprato, kad jai puikiai pavyksta paaiškinti sunkiau suprantamus dalykus paprastesniais žodžiais, o mokytojavimas Mokytojų dienos proga leido pajusti mokytojo darbo dvasią. Anksti supratusi, ko nori Austėja Maskoliūnaitė įstojo į tuometinį Lietuvos edukologijos universitetą ir pasirinko širdžiai mielą anglų filologijos studijų programą. Po aukštųjų mokyklų reformos baigusi jau Vytauto Didžiojo universitetą, ji Dieveniškių „Ryto“ gimnazijoje moko visus vaikus nuo 2 iki 12 klasės.

- Žengusi mokytojos keliu iš karto supratau, jog manęs laukia nauji iššūkiai, naujai išsikelti tikslai bei darbai. Vienas svarbiausių – kitokios kartos ugdymas. Jie visiškai kitaip mąsto, atlieka darbus, klauso, mokosi. Tad mano pagrindinis tikslas visada yra mokymosi aplinka ir priemonės. Viskas turi būti nauja, modernu, įdomu, įtraukiančia, interaktyvu, apčiuopiama. Mano kabinetas šiemet yra tapęs Hogvartso burtų mokykla, nes tokioje klasėje vyksta tikri burtai – mokiniai turi savo koledžus – grupes, siekia gauti taškus, informaciją randa išminties sienoje, skaito magiškas knygas ir turi paštą. Tokiai aplinkai ir priemonėms paruošti atiduodu visą save, tam skiriu visą savo laiką bei meilę mokytojo profesijai. Visas pastangas ir šiuos iššūkius padeda įveikti mokinių žibančios akys, jų neaprėpiama meilė bei šiluma, nuoširdus juokas, bei mintis, kad prisidėjau prie kitos asmenybės tobulėjimo ir ugdymo, kad vaikas išmoko iš manęs ar mano pamokos kažko naujo ir užaugo. Tai ir yra didžiausias mokytojo profesijos grožis ir prasmė, - pasakoja Austėja.

Ji teigia supratusi, kad šioje profesijoje nėra darbo ir nedarbo valandų, nes pedagogai ne tik veda pamokas, tikrina darbus, bet ir skiria labai daug dėmesio pasiruošimui pamokoms. Kitas jos akcentuojamas aspektas - nėra blogų mokinių. Jos manymu, vieniems reikia mažai laiko, o kitiems reikia labai daug laiko ir pastangų, todėl tokiems vaikams reikia kitų – ne dalykinių pamokų. Tai motyvuoja ją dirbti ne iš vadovėlio, o iš širdies. Anglų kalbos mokytoja džiaugiasi atradusi savo mokymo stilių, atskleidusi kūrybinius gebėjimus, kuriuos naudoja kiekvieną pamoką, ir įsitikinusi, kad mokytojo darbas yra jos gyvenimo darbas ir pašaukimas.

Vytauto Didžiojo universiteto absolventė BEATA BALINSKA matematikos gudrybių moko Eišiškių gimnazijoje. Tačiau jos kelias į pedagogiką buvo vingiuotas.

Baigusi mokyklą Beata įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universiteto nekilnojamojo turto vadybos programą, o baigusi studijas dirbo banke. Tačiau visą laikę jautė, jog yra ne ten, kur turėtų būti. Vaikystėje ji dažnai žaisdavo mokyklą, vesdavo pamokas lėlėms ir taisydavo raudonu tušinuku sąsiuvinius, todėl vieną dieną jauna moteris pagalvojo išbandyt save šioje srityje. Ilgai nedvejodama ji pateikė prašymą studijuoti matematiką, nes šis dalykas visada buvo jos stiprioji pusė. Tad specialybę nebuvo sunku pasirinkti.

- Didžiuojuosi savo profesija. Manau, kad mokytojas yra tas žmogus, kuris palieka žymę kiekvieno mokinio gyvenime. Dirbant su jaunais, kupinais jėgų, idėjų ir norų žmonėmis kiekviena diena yra iššūkis. Tačiau visi iššūkiai įveikiami bendradarbiaujant su mokiniais, kolegomis ir administracija. Tai labai įdomus ir sunkus darbas. Visada turi būti žingsniu priekyje, tai skatina tobulėti, pažinti ir būti kūrybišku. Gražiausia ir prasmingiausia yra tai, kad mokytojas ir mokinys kuria bendrą ryšį, kad mokytojo per pamoką pasakyti žodžiai, kartu atlikti darbai rodo rezultatą, matai, kaip tobulėja kiekvienas tavo mokinys ir džiaugiesi jo pasiekimais, - pasakoja Beata Balinska.

Vilniaus pedagoginį universitetą ir lietuvių kalbos mokytojo profesiją  Šalčininkų J. Sniadeckio gimnazijoje dirbanti JOLANTA KODIENĖ rinkosi sąmoningai. Vaikystėje jį taip pat žaidė mokyklą, o pradinėse klasėse sutiko mokytoją, kuri ne tik puikiai išmanė savo dėstomą dalyką, bet ir  mokėjo jį pateikti patraukliai. Jos teigimu, tai buvo mokytoja, kuri paskatino pasirinkti mokytojo profesiją, kuri leidžia jai realizuoti save ir didžiuotis tuo, ką daro.

- Taip, didžiuojuosi savo profesija. Kiekvieną rugsėjį sutinku naujus vaikus, bendrauju su jais padedu jiems augti. Manau, tai ir yra didžiausia mano profesijos vertė, o vienas iš iššūkių, kurį turi įveikti šiuolaikinis mokytojas – atrasti ir pamokose taikyti tuos metodus, kurie padėtų vaikui būti savimi, mokytis individualiu būdu. Gražiausia ir prasmingiausia mano darbe yra auginti mažą žmogų ir padėti jam sprendžiant jo problemas, kartais visiškai nesusijusias su pamokų turiniu, - sako Jolanta.

Dar vienas iššūkis, su kuriuo susidūrė mokytoja Jolanta šiuolaikinėje mokykloje, buvo nuotolinis mokymas. Karantino metu teko greitai prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos. Jai pavyko įvaldyti  naujas technologijas ir mokymosi metodus, be kurių neįsivaizduojama šiuolaikinė mokykla.

Paklausta, ką atrado mokykloje, Jolanta Kodienė sako supratusi, kad mokytojo profesija yra įdomi tuo, jog joje sunku apsimesti tuo, kuo nesi. Svarbiausia yra nepamiršti, kad visi buvome vaikais ir sugebėti įsispirti į vaiko batus.

Trejus metus Kalesninkų L. Narbuto gimnazijoje dirbanti ir Vilniaus universitete studijuojanti VIKTORIJA LIUBKEVIČ savo mokytojavimo kelią pradėjo gimnazijoje, kuriai vadovaujanti direktorė talkina jauniems žmonėms, visada padrąsina, pataria o svarbiausia motyvuoja ir įkvepia veikti drąsiai ir iniciatyviai.

- Mokytojo profesiją ir pradinio ugdymo specialybę pasirinkau, nes šis darbas, mano manymu, yra viena garbingiausių profesijų, kurioje pastangos nematuojamos profesiniais pasiekimais, atlyginimu ar laipsniu, o didžiausią džiaugsmą suteikia kiekvieno vaiko daroma pažanga. Man, kaip pedagogei, svarbiausia, kad vaikai taip pat augtų ir tobulėtų, ir ne tik akademiškai – kad savo žinias panaudotų praktiškai, gerindami savo ir kitų žmonių gyvenimus. Viskas yra išmokstama per įgytas žinias ir patirtį – šios patirtys ir lemia mūsų sėkmę gyvenime, palengvina galimybes siekti savo tikslų. Ugdydama vaikus aš augu pati kaip asmenybė, - sako Viktorija.

Būti šiuolaikiniu mokytoju, jos teigimu, nemenkas iššūkis. Tam būtinas puikus technologijų išmanymas, mobilumas, gebėjimas daryti kelis darbus vienu metu. Neužtenka būti vienos siauros srities specialistu, reikalingos gretutinės kompetencijos. Viktorija svarsto, kad mokytojui būtina išsiugdyti kritinį mąstymą, kūrybiškumą, gebėjimą prisitaikyti prie kintančio laikmečio bei poreikių, ieškant netradicinių mokymo būdų, kuriais būtų galima sudominti vaikus. Jos manymu, iššūkiai - tai naujų galimybių paieška ir jų realizavimas.

- Kuo labiau įsitraukiu į švietimo veiklą, tuo planų profesiniame kelyje daugėja. Todėl labai džiaugiuosi dėl atsiradusios galimybės pedagogams, sudariusiems išankstinę įsidarbinimo sutartį, gauti tikslinę išmoką. Esu dėkinga Šalčininkų rajono savivaldybei už sudarytą išankstinę įdarbinimo sutartį, kurios dėka visus metus gausiu tikslinę 506 eurų išmoką Skiriamas lėšas planuoju panaudoti Švietimo vadybos magistro studijoms, - džiaugiasi mokytoja.

Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėja Regina Markevič sako, kad Viktorija Liubkevič yra pirmoji mokytoja, su kuria Šalčininkų rajono savivaldybė sudarė išankstinę įdarbinimo sutartį, ir tikisi, kad jaunų mokytojų Šalčininkų rajone bus daugiau.

Austėja Maskoliūnaitė: Būti mokytoju – nereiškia vien išmanyti savo dalyką. Tai gyvenimo būdas kai turi išmanyti viską nuo gimimo iki mirties, nuo Žemės iki kosmoso, nuo saulės iki mėnulio ir atgal.

Beata Balinska: Būti mokytoju – nereiškia vien išmanyti savo dalyką, tai reiškia gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti, norą tobulėti ir gebėjimą būti pavyzdžiu, kuriuo seka mokiniai.

Jolanta Kodienė: Būti mokytoju – reiškia išmokti suprasti mokinių gyvenimą, tapti jiems artimu.

Viktorija Liubkevič: Būti mokytoju – nereiškia vien išmanyti savo dalyką, manau, kad daug svarbiau yra sugebėti sukurti tokią mokymosi aplinką, kad mokinys norėtų mokytis, nebijotų mokytojui pasakyti „aš nesuprantu“, juo pasitikėtų ir būtų pasirengęs aktyviai įsitraukti į mokymosi procesą.

Dėkojame mokytojos Austėjai Maskoliūnaitei, Beatai Balinskai, Jolantai Kodienei ir Viktorijai Liubkevič už pasirinką kelią ir meilę savo profesijai. Tegul Jūsų užsidegimas vis stiprėja. Mokykite su meile ir didžiuokitės savo mokiniais. Geros Lloties!