Lietuvos tremčių istoriją prisimenant: Gedulo ir vilties dienos minėjimas Šalčininkuose

Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Šalčininkuose vyko jautrus ir prasmingas minėjimas, skirtas prisiminti sovietinio teroro aukas – tremtinius ir politinius kalinius. Prie Šalčininkų Kultūros centro susirinko bendruomenės nariai, moksleiviai, valdžios atstovai ir buvę tremtiniai.

Į susirinkusius kreipėsi Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, pabrėžęs, kad ši diena – ne tik liūdesio, bet ir stiprybės liudijimas.

- Turime prisiminti, kad tremtis buvo ne tik fizinis žmonių išvežimas, bet ir mėginimas sunaikinti tautos dvasią. Būtent todėl šiandien čia esame – kad įprasmintume jų kančią ir parodytume, kad nei atmintis, nei viltis nesunaikinamos. Ačiū jums už atminties puoselėjimą. Ir ne tik už šią dieną, bet ir už visus metus – atmintis ir istorija, tai mūsų visų bendras reikalas. Linkiu, kad tremtinių stiprybė būrų mūsų visų stiprybė. Amžina pagarba tremtiniams, – kalbėjo vicemeras.

Šalčininkų Tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius kvietė jaunimą gilintis į Lietuvos istoriją ir puoselėti istorinę atmintį:

- Tremtis – tai ne tik vadovėlių puslapiai. Tai – žmonių likimai. Tų, kurių gyvenimai buvo perlaužti, bet nepalaužti. Mes privalome juos prisiminti, kad istorija nepasikartotų, - sakė Vidmantas Žilius.

Ypatingai sukrečianti buvo Onutės Jaraščiukienės kalba apie jos išgyvenimus Krasnojarsko srityje. Buvusi tremtinė akcentavo, kad be gerų žmonių pagalbos daugelis nebūtų ištvėrę.

- Alkis buvo mūsų nuolatinis palydovas. Tik gerų žmonių pagalba išgyvenome šį pragarą. Buvo žmonių, kurie tyliai padėjo, rizikuodami savimi. Be jų – nebūtume išgyvenę. Tai buvo žmogiškumas, kuris išgelbėjo ne tik kūną, bet ir sielą, – dalijosi tremtinė.

Po liudijimų vyko iškilminga akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“, kurios metu buvo skaitomos Šalčios krašto tremtinių ir politinių kalinių pavardės. Tyla, kiekvieną vardą lydintis varpo dūžis, – tai pagarbos ženklas tiems, kurie buvo ištremti ne dėl kaltės, o dėl tautybės, tikėjimo ar laisvės troškimo.

Vėliau susirinkusieji dalyvavo Šv. Mišiose Šalčininkų bažnyčioje, o minėjimo pabaigoje – pagerbimo ceremonijoje prie koplytstulpio Šalčininkų kapinėse. Buvo padėti vainikai, uždegtos atminimo žvakės – šviesos ženklas už tamsiausius istorijos puslapius.

Gedulo ir vilties diena Šalčininkuose dar kartą priminė – istorija gyva tiek, kiek mes ją saugome. O viltis – ten, kur prisimename.