Lt En Pl
Pradžia
Pradžia
lt
en pl

Minime Gedulo ir vilties dieną

Minime Gedulo ir vilties dieną

Gedulo ir vilties diena mini tragiškus įvykius Lietuvos istorijoje. Šiandien Šalčininkuose ir Eišiškėse paminėtos represijų aukos, prisiminti skausmingi gyventojams įvykiai, tylos minute pagerbti žuvusieji.

Šiandien Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija pakvietė šalčininkiečius į tradicinį minėjimą, kuriame dalyvavo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Gžegož Jurgo, Šalčininkų seniūnijos seniūnas Miroslav Neverkevič, Šalčininkų kultūros centro direktorė Gražina Zabarauskaitė, visų Šalčininkuose veikiančių gimnazijų vadovai, mokytojai ir mokiniai.

Tardamas sveikinimo žodį Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Gžegož Jurgo pabrėžė, tragiški istoriniai įvykiai vis dar gyvi, nes gyva atmintis.

- Gedulo ir vilties dieną minime dėl masinių trėmimų, kurie prasidėjo būtent birželio 14-ąją. Bet tai neįvyko per vieną naktį, tam ilgai ruoštasi. Tai ženklas, kad mintyse ir galvose žiaurūs planai kunkuliavo ilgą laiką. Ir ta pradžia nebuvo karas, planai gimė gerokai prieš jį. Sąrašai, žvalgyba, suėmimai, vis didesni, kol pasiektas suimtų žmonių pikas, ir birželį prasidėjo masiniai trėmimai į Rusijos gilumą. Ir žmonės stengėsi išgyventi. Kai kuriems pavyko grįžti į Lietuvą. Šiandien gerbiame ir palaikome tuos žmones. Šiandien dėsime baltas gėles. Balta spalva, kaip skaistumo, gimimo, gyvybės simbolis. Atmintis nemirė, šiandien mes prisimename, - kalbėjo G. Jurgo.

 
 
 
 

Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žiulius, kreipdamasis į renginį atvykusius jaunuolius, pavadino juos šviesa ir viltimi.

- Čia būdami Jūs šviečiate, šviečiate valstybėje, šviečiate Šalčininkų mieste. Buvo laikai, kai žmonės bijojo paminėti Gedulo ir vilties dieną. Ta baimė yra suprantama, nes tas, kas vyko prieš 81 metus yra žmogaus sąmonėje nesuprantami dalykai. Nesuprantamas tas baisumas, nesuprantama, kai vaikai mirė iš bado, ir, be abejo, žmogaus sąmonėje visi įvykiai liko užfiksuoti. Tas baisumas sukėlė baimę žmonių širdyse, - kalbėjo V. Žilius. – Ne be reikalo pavadinau Jus šviesa. Jūs esate laisvi Europos vaikai, Europos ateitis yra Jūsų rankose. Manau, Jūs pakeisite pasaulį, kad jis būtų gražesnis. Visada bet koks blogis nugalimas. Ir Jūs ta blogį tikrai nugalėsite – tęsė jis.

 
 

Viena svarbiausių renginio akimirkų – tremtinių pavardžių skaitymas, nurodant gimimo metus ir likimą. Girdėdami pavardes suprantame, kad buvo tremiamos ištisos šeimos, pagal gimimo metus sąraše atsirado senolių, suaugusių žmonių, vaikų ir netgi kūdikių vardai ir pavardės. Gimęs... Ištremtas... Negrįžo... Likimas nežinomas... Grįžo į Lietuvą... Emigravo į Lenkiją... Taip trumpai skambėjo žmonių, nukentėjusių nuo represijų, likimai.

Po mišių minėjimo dalyviai patraukė koplytstulpio, esančio Šalčininkų kapinėse, kryptimi. Čia padėtos gėlės, uždegtos žvakės, sukalbėta malda.


Eišiškių miesto gyventojai taip pat susirinko paminėti Gedulo ir vilties dieną. Į minėjimą atvyko Šalčininkų rajono savivaldybės meras Zdzislav Palevič, vicemerė Anna Jesvilienė, Eišiškių seniūnas Miroslav Bogdiun, Eišiškių gimnazijos ir Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijos bendruomenės bei vietos gyventojai.

Minėjimas vyko prie paminklo, skirto trėmimų aukoms atminti. Marmurinis kryžius, stovintis Eišiškių miesto Rodūnės gatvėje, byloja apie nelengvas istorines patirtis. Vietos gyventojai 1941 m. irgi patyrė sovietinį terorą. Nemažai šeimų atsidūrė Sibire. Todėl Eišiškių bendruomenė kasmet prisimena šį istorinį etapą, meldžiasi už represijų aukas ir stengiasi perduoti žinias apie šiuos įvykius jaunajai kartai.

Renginio metu kalbėjęs Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič, pabrėžė, kad, nepaisant visų sunkumų ir išgyvenimų, viltis visada lieka ir ji turi būti svarbiausia.

 
 

Eišiškių seniūnas pasakė, kad net ir skausmingos patirtys jungia bendruomenę. Todėl atmintį apie trėmimus ir jų aukas puoselėti būtina. Renginį organizavo Eišiškių laisvalaikio ir verslo centras bei Eišiškių seniūnija.

Kodėl žmonės buvo tremiami? Jie turėjo savo įsitikinimus. Suplanuotas niekam nesuprantamas nusikaltimas sudaužė likimus, išskyrė šeimas, sunaikino namus ir bandė palaužti žmonių orumą. Tremtyje žmonės turėjo iš naujo kurti gyvenimą, dirbti sunkiausius darbus, dalis jų mirė pakeliui į tremties vietą, kiti – tremtyje, kai kurie grįžo į Lietuvą, dalis – emigravo. Šiandien mes prisimename.