Pagerbtas Pasmerktųjų karių atminimas

Pasmerktųjų karių atminimo vietos išsibarsčiusios po visą Šalčininkų rajoną. Sangėliškės, Šalčininkai, Butrimonys, Nevainionys, Eišiškės, Kalesninkai – tai tik amžino poilsio vietos. Žūties vietų yra kur kas daugiau, nuo Dieveniškių iki Rūdninkų girios. Pasmerktieji kariai – tai antikomunistinio pogrindžio dalyviai, priešinęsi sovietizavimui. Didžiausia jų vertybė buvo laisvė, nepriklausomybė ir gimtoji žemė. Deja, jų kova buvo pasmerkta. 

Vasario 27 dieną Šalčininkų rajono savivaldybė ir Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų rajono skyrius tęsė ilgametę tradiciją – atminimo vietų lankymą. Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič, vicemeras Valdemar Sliževski, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Gžegož Jurgo, rajono seniūnai ir dvasininkai, vietos bendruomenės ir jaunimas rinkosi tose vietose, kur kasmet pagerbiamas didvyrių atminimas. Prie delegacijos prisijungė ir Lenkijos Respublikos Konsulas Zbigniew Ciosek.

Tądien taip pat pagerbtas ir taikių Kaniūkų kaimo gyventojų atminimas, 1944 m. jie pasipriešino sovietų partizanų atakoms ir sumokėjo už tai didžiausią kainą. Suprasdama istorinės atminties ir tiesos svarbą  Šalčininkų rajono savivaldybė, Lietuvos lenkų sąjunga, Lenkijos institucijos puoselėja atminimo vietas, kartu deda pastangas atrasti žuvusiųjų amžino poilsio vietas ir pagerbti jų atminimą.

Šalčininkų seniūnijoje yra dvi Pasmerktųjų karių atminimo vietos – Sangėliškių kapinaitės ir Šalčininkų kapinės. Sangėliškėse ilsisi apie dvidešimt Armijos Krajovos „Komar“ dalinio karių, kartu su jais nužudyta ir Zofija Sakovič, jos 8 mėnesių dukrelė, senutė motina ir piemuo Igori Golubev. Taikūs gyventojai buvo nužudyti už prieglobsčio suteikimą Armijos Krajovos kariams. Jų kūnai sudėti į Sakovičių namus ir padegti. Sovietams pasitraukus, vietos gyventojai palaidojo juos bendrame kape.

Šalčininkuose ilsisi kariai, žuvę nelygioje kovoje su sovietais Dieveniškių apylinkėse. Jie buvo palaidoti dabartiniame Dieveniškių skvere, 1993 m. jų palaiki perkelti į Šalčininkus. Čia ilsisi keturi AK kariai, jie žuvo 1944 m. gegužės 29 dieną Klevicų kaimo apylinkėse, netoli Dieveniškių, susidūrę su sovietų plėšikų gauja.

Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič pabrėžė jaunimo dalyvavimo šioje atminimo akcijoje svarbą.

- Mūsų protėviai ant savo pečių užsidėjo kovos už gimtosios žemės laisvę naštą. Tai buvo jauni žmonės, kurie paėmė ginklą į rankas. Jie nesutiko su komunistiniu režimu, kovojo už gimtosios žemės laivę, tai buvo jų vertybės. Jų ir jų šeimų likimas buvo tragiškas. Vieni sušaudyti, kiti netgi po karo buvo persekiojami. Lietuvai ir Lenkijai atgavus nepriklausomybę pradėjome apie tai kalbėti drąsiai, nes šie žmonės buvo didvyriai ir parodė, jog reikia būti ištikimiems savo vertybėms ir turėti tvirtą stuburą. Čia vėl renkamės pagerbti jų atminimą, - kalbėjo meras Zdzislav Palevič ragindamas jaunimą domėtis gimtojo krašto istorija.

Už mirusiųjų ramybę meldėsi Šalčininkų parapijos klebonas Stanislav Matiukevič.

- Šie žmonės kovojo su baltai raudona vėliava ir žuvo už Tėvynę. Jie gynė ne tik savo namus ir šeimas, jie gynė tai, kas yra brangiau – Tėvynės laisvę. Jie nenorėjo, kad ji būtų okupuota nei Hitlerio, nei komunistų. Jie suprato, kad kova yra pasmerkta, tačiau nepasidavė. Dabar mes turime kelis įsipareigojimus: atminti, žinoti istorinę tiesą, melstis ir tęsti jų darbą, tačiau ne ginklu, o darbais gimtojo krašto gerovei. Galime mokytis, būti pilietiški ir siekti savo šalies progreso, - pasakė Lenkijos Respublikos Konsulas Zbigniew Ciosek.

Kaniūkai. Ne visi žuvę 1944 metų sausio pabaigoje ilsisi šiose mažose kaimo kapinaitėse. Tiesiog nebeliko kam jų laidoti. Dalies nužudytųjų palaikai atgulė Beniakainių kapinėse (Baltarusija), kiti – Butrimonyse. Šio kaimo gyventojai pasipriešino sovietų partizanams, kurie ateidavo jų plėšti. Už tai kaimas, kuriame buvo apie 60 gyvenamųjų namų ir 300 gyventojų, buvo sudegintas.

Butrimonyse palaidoti Armijos Krajovos kariai, žuvę prie Vilkonių. Tiesa, kapinėse yra dar keli AK karių kapai. Vienas – netoli pagrindinės kapavietės, du - kitoje kapinių dalyje.

Rūdninkų giria visais laikais buvo prieglobsčiu kariams, todėl nenuostabu, kad joje išsidėsčiusiuose kaimuose esama jų kapų. Vienas iš jų – Nevainionys. Vietos kapinėse ilsisi 1945 m. žuvę Armijos Krajovos kariai. Čia pat pastatytas paminklas ir vietos gyventojams, žuvusiems dėl sovietų partizanų ir NKVD kaltės.

Butrimonyse, Kaniūkuose ir Nevainionyse už žuvusiųjų atminimą medėsi Butrimonių ir Pabarės parapijų klebonas Juzef Aškielovič.

Eišiškių kapinėse yra simbolinis vieno žymiausių Armijos Krajovos vadų Vilniaus krašte kapas. Leitenantas Jan Borysewicz, pseud. „Krysia“ tragiškai žuvo 1945 m. sausio 21 d. kovoje su NKVD daliniais. Pomirtine leitenanto Jano Borisevičiaus Golgota tapo Nočia, Rodūnė (dabartinė Baltarusija), Kalesninkai, Eišiškės. Komendanto kūnas apvilktas tik apatiniais iš maišams skirto audinio, buvo vežiojamas po aplinkines gyvenvietes siekiant įbauginti vietos gyventojus. Paskutinį sykį jo kūnas buvo viešai rodomas Eišiškėse. Sovietai negalėjo leisti, kad jo laidojimo vieta taptų legendos kibirkštimi, stiprinančia lenkų dvasią. Todėl iki mūsų dienų leitenanto Borisevičiaus amžino poilsio vieta nežinoma. Kartu su juo Eišiškių kapinėse ilsisi ir kiti komunistinei valdžiai priešinęsi kariai.

Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Gžegožo Jurgo teigimu, prieš 82 metus Vilniaus krašto sąvoka buvo kur kas platesnė ir apėmė dabartinės Baltarusijos teritorijas.

- Mes esame Vilniaus krašto gyventojai, tačiau jos sienos buvo kitokios. Tai mūsų žemė ir esame jos dalimi, kaip ir prieš 82 metus žuvę kariai. Jie kovoje ne todėl, kad jiems kažkas nurodė arba įsakė, o iš širdies ir būdami giliai įsitikinę, jog jų gimtoji žemė turi būti laisva. Dabar mes tokie ir esame, - kalbėjo Gžegož Jurgo.

Už žuvusiųjų atminimą meldėsi Eišiškių parapijos klebonas Viktor Bogdevič.

Paskutinis delegacijos vizito taškas – Kalesninkų kapinės, vietos gyventojai šią vietą vadiną Šviesiąja kalvele (vert. Jasna górka). Čia susikibę už rankų ambasados, savivaldos, vietos bendruomenės atstovai ir jaunimas kartu su kunigu Algiu Vaickūnu bendra malda apgaubė tragiškus likimus.

Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski pastebėjo, jog Pasmerktųjų karių atminimas – tai bendras įsipareigojimas.

- Kasmet burdamiesi prie visų atminimo vietų sudarome vieningą bendruomenę, o žuvę kariai ir civiliai iš istorijos perspektyvos pasakoja mums, su kuo jie susidūrė, koks tai buvo karas, kaip buvo trypiamas žmogiškumas ir palaužiama laisvė. Tik 113 pavardžių, tačiau kapų yra kur kas daugiau. Paminklai – tai ne vien materialus turtas, tai atminimas ir autentiškumas, - kalbėjo vicemeras Valdemar Sliževski pabrėždamas gimtojo krašto istorijos žinojimo svarbą.