Prieš 33 metus Krakūnuose žuvo pasienietis Gintaras Žagunis

Kiekvieną gegužės 19-ąją grįžtame į 1991 – uosius. Tądien vykdydamas pareigą Krakūnuose žuvo pasienietis Gintaras Žagunis. Nedidelio Šalčininkų rajono kaimo pakraštyje jo kūnas rastas su šautinėmis žaizdomis. Dabar toje vietoje stovi paminklas, simbolizuojantis Lietuvos pasienį ir išėjusį žmogų.

Gintaro Žagunio žūtis – mūsų istorijos dalis. Pusę metų iki žūties jis budėjo Krakūnų poste. 1991 m. gegužę Šalčininkų užkardos ruože susidarė pavojinga situacija. Nuspręsta laikinai nebudėti užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Niekur neradę technikos, Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Tarnybos draugams Šalčininkų užkardos Dieveniškių patrulių tarnybos baro pamainos viršininkas 33-ejų Gintaras liepė eiti ilsėtis, o pats liko budėti. Tarnybą Krakūnų kaime vykdžiusio ir ten nušauto uniformuoto pasieniečio G. Žagunio žūties priežastis – posto užpuolimas iš pasalų, mėginant įvykdyti teroristinį aktą.

Šiandien, gegužės 17 d., tarnybos metu žuvusio pasieniečio Gintaro Žagunio atminimo atvyko pagerbti LR Seimo ir LR vidaus reikalų ministerijos atstovai, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, artimieji. Į minėjimą taip pat atvyko Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, Dieveniškių seniūnijos seniūnė Česlava Marcinkevič, Dieveniškėse veikiančių gimnazijų bendruomenės, vietos gyventojai.

Svarbi minėjimo akimirka – tylos minutė. Prie paminklo žuvusiam pasieniečiui padėtos gėlės, iššautos salvės.

Vidaus reikalų viceministras Vitalij Dmitrijev pabrėžė, kad šiandien svarbu pagerbti ir prisiminti žmogų, kuris stovėjo pariby už Lietuvos laisvę. Jo teigimu, Gintaras Žagunis turi tapti simboliu ir įkvėpti pasieniečius reaguoti į grėsmes, o taip pat visą bendruomenę priimti atsakingus sprendimus Tėvynės labui.

Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski taip pat pastebėjo, kad pasieniečio Gintaro Žagunio atminimas svarbus puoselėjant meilę Tėvynei.

- Gintaras Žagunis – tai pareigingumo pavyzdys. Jis mokėsi, dirbo, sukūrė šeimą, aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime ir pasirinko tarnybą savo valstybei. Tai liudija, kad jis buvo ryžtingai nusiteikęs siekti to, kas gera, ir ginti tai, kas teisinga. Dabar mes turime atsigręžti į jo pavyzdį, matyti pasiaukojimo dvasią. Gintaras Žagunis mylėjo gyvenimą ir mylėjo Tėvynę, tai, mano manymu, ir yra tikrosios vertybės. Būtent toks pilietiškumas kuria saugumą. Pavojaus akivaizdoje jis nepalaužiamas. Dabar mūsų bendra užduotis – išlaikyti šią nepalaužiamą dvasią. Labai tikiu, kad kiekvienas šio drąsaus pareigūno žūties metinių minėjimas vis labiau stiprina Lietuvos žmonių vienybę. Gintarui Žaguniui amžina atmintis ir amžina pagarba, - pasakė jis.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado pavaduotojas Saulius Nekroševičius prieš 33 metus įvykusią tragediją pavadino įrodymu, jog laisvę reikia ne tik iškovoti, bet ir už ją reikia stovėti kiekvieną dieną. Kartu jis prisiminė a.a. pasieniečio mamą Aldoną Žagunienę, kurį atvedė sūnų į profesiją, įskiepijo pareigos vertybes.

Gintaro Žagūnio vardas suteiktas Dieveniškių užkardai, pasieniečių mokyklos auditorijai, pasieniečių laivui.

Kaip visada jautriai apie savo brolį kalbėjo jo sesuo Ramunė Grudzinskienė. Prieš 33 metus netekusi brolio moteris svarstė, ką jis spėjo nuveikti per savo neilgą gyvenimą.

- Pasodino keletą medžių, bet nei namo pasistatė, nei sūnaus susilaukė. Namai yra ne tik sienos, durys ir langai. Mums namai – tai vieta, kur gyvename, kuriame tradicijas. Mums namai – tai Lietuva. Trokštame, kad Lietuvoje būtų gera ir saugu gyventi. Tos Lietuvos sienas ir duris ir saugojo Gintaras. Štai prie tokio namo statybos jis prisidėjo, - svarstė ji. – Gintaras neužaugino savo sūnaus, bet pažiūrėkit, kiek sūnų užaugo nuo to laiko, kai jis, ir tokie kaip jis, už mus visus atidavė savo gyvybes, - tęsė Ramunė Grudzinskienė linkėdama taikos.

33 - ųjų pasieniečio Gintaro Žagunio žūties metinių minėjimo dalyviai įsiamžino bendroje nuotraukoje, o vėliau vaišinosi pasienietiška koše.