Tabariškės: viešnagė pas Aną Krepštul

Šalčininkų kraštas garsus žymiais žmonėmis: Stanislovas Rapolionis, Adomas Mickevičius, Balinskiai ir Sniadeckiai, Mianovskiai ir Vagneriai, P. K. Bžostovskis. Šiandien Tabariškių kaimo bendruomenės centras „Tabariškės kaip nutapytos“ pakvietė į konferenciją „Dievo vardan – mūsų žemės žmonės“. Joje išgirdome neeilinius pasakojimus apie stiprias Šalčininkų rajono Tabariškių ir Turgelių parapijose gyvenusias ir dirbusias asmenybes: apie kun. monsinjorą Juzefą Obremskį, apie Turgeliuose tarnavusį kun. Leoną Žebrovskį, apie palaimintąjį Šv. Mykolą Sopočką ir jo tarnystės kelią, pradėtą Tabariškėse ir, žinoma, apie nepaprastą Tabariškių asmenybę Aną Krepštul ir jos charizmą.

Į renginį atvyko: Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, Švietimo ir sporto skyriaus vedėja Regina Markevič, Šalčininkų kultūros centro direktorė Gražina Zabarauskaitė, Šalčininkų viešosios bibliotekos direktorė Olga Mažeiko, Turgelių seniūnijos seniūnas Eduard Tyškevič, Šalčininkų rajono gimnazijų direktoriai ir mokytojai, jaunimas, vietos gyventojai ir visi, kuriems artimos Tabariškės.

Atvykusius svečius pasitiko Tabariškių bendruomenės centro pirmininkas Henryk Danulevič ir A. Krepštul muziejaus specialistė Alina Moločko. Jiedu pakvietė konferencijos dalyvius į ekskursiją po muziejų ir pristatė Anos Krepštul kūrybinį palikimą. Po trumpo apsilankymo muziejaus salėse visi susirinko Tabariškių bendruomenės centro salėje ir patogiai įsitaisę galėjo išklausyti pranešimų apie žymius Tabariškių ir Turgelių krašto žmones ir jų nuopelnus.

Kun. Marek Dettlaff, tardamas sveikinimo žodžius, pasidžiaugė, kad buvusi mokykla, o dabar bendruomenės centras ir muziejus, tarnauja edukacijai ir švietimui, tikėjimui.

- Kodėl Tabariškės ir kodėl būtent šios keturios asmenybės? Tai žmonės, kurie dirbo ir kūrė mūsų krašte. Tai trys ypatingi dvasininkai ir pasaulietė – mūsų Ana Krepštul. Mūsų bendruomenės tikslas – išsaugoti jos palikimą, tačiau kartu plėsti akiratį ir geriau pažinti savo kraštą. Šiandien pranešėjai referuodami, pailiustruos dvasininkų ir pasauliečių elgesį, jų pasaulėjautą bei gyvenimo būdą, kartais net labai sudėtingomis Vilniaus krašto aplinkybėmis. Ši konferencija - tai savotiškas skatinimas rinkti istorijos trupinius, mums žinomų, tik girdėtų ar iš rašytinių šaltinių pažįstamų žmonių gyvenimo faktus. Šių asmenybių pasaulėžiūra ir veikla neturi būti užmiršta, atmintis apie jas privalo būti išsaugota, kad išliktų ir skatintų tobulėti bei žengti šventumo link, - kalbėjo Henryk Danulevič.

Muzikinį sveikinimą susirinkusiems dovanojo Jašiūnų muzikos mokyklos akordeonistai.

Kun. prelatas Juzef Obremski 1932 m. arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio įšventintas į kunigus ir pradėjo savo kunigystės kelią Turgeliuose. Antrasis pasaulinis karas buvo kupinas iššūkių: areštai, tardymai, per stebuklą paleidimas į laisvę. Dėl savo veiklos paleistas iš Lukiškių kalėjimo jis turėjo palikti ir Turgelius, kitaip jis keliautų „pas baltuosiu lokius“. Vyskupo sprendimu jis buvo perkeltas į Maišiagalą ir ten tarnavo iki paskutinių gyvenimo dienų. Maišiagalos muziejaus kuratorės Juzefos Markevič teigimu, Juzef Obremski nepalaužiamas ir idealams ištikimas žmogus, kuriam svarbiausi egzistencijos ramsčiai tikėjimas, meilė ir viltis. Jo nepalaužiamumas pasireiškė būtent ištikimybe šiems idealams. Tardomas gestapo ir iškviestas sovietų valdžios duoti parodymų, savo pažiūrų nekeitė ir į kaltinimus reagavo diplomatiškai ir protingai. Jis slapčia teikė sakramentus, priimdavo žmones iš visos Sovietų Sąjungos ir mokė juos katekizmo – žinoma, slapta, valdžios akyse nelegaliai, bet teisėtai žmonių akyse. Baigdama sako pasakojimą Juzefa Markevič citavo kun. Obremskio žodžius: „Kas mums šiandien yra svarbu? Visos tautinės būties formos yra svarbios: kalbėjimas, dainavimas, literatūra, įvairi kūrybinė veikla, tačiau labai svarbu, kad būtų tvirtas pagrindas, ant kurio visa tai stovėtų ir klestėtų, o neišblėstų. Šis pamatas, ši uola – tai religija”. Jis išgyveno 12 politinių pasikeitimų ir suprato, kad tai, kas svarbiausia, niekada nesikeičia.

Kita mūsų kraštui svarbi asmenybė – kunigas Leonas Žebrovskis – tikėjimo ir patriotizmo simbolis, kartu su Juzefu Obremskiu dirbęs Turgelių parapijoje. Gimęs Švenčionių rajone dvasininko išsilavinimą jis įgijo Sankt Peterburge ir Vilniuje. 1917 m. jis tapo Gardino dekanu, 1927 m. dirbo kanauninku Vilniaus Bazilikos kapituloje. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai skyrė jam laisvės atėmimo bausmę, o vėliau sovietai dėl atvirų politinių pažiūrų uždraudė vykdyti tarnystę Vilniuje, todėl jis perkeltas į Turgelius ir tarnavo kartu su Juzefu Obremskiu. Nepaisant sunkumų, ji suprato, kad negali pasiduoti. Dėl patiriamo sovietų valdžios spaudimo 1950 m. jis turėjo pakeisti parapiją ir vykti į Eišiškes. Savo laiškuose pažįstamiems dvasininkas skatino išsaugoti gyvenimo būdą, paremtą Dievo mokymu. Tai buvo labai vaizdingas tikėjimo liudijimas. 1953 m. jis mirė Maišiagaloje. Pranešimą apie kun. Leoną Žebrovskį pristatė Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski.

- Kodėl šiandien kalbame apie Leoną Žebrovskį? Pirmiausia, ši asmenybė buvo artimai susijusi su mūsų žeme ir vedė vietos bendruomenę į priekį. Leonas Žebrovskis visada turėjo laiko pojūtį, mokėjo suvienyti maldą ir pasaulietinį gyvenimą. Jis atmetė tai, kas laikina, ir buvo atviras katalikiškam tikėjimui ir sąžiningam darbui, - kalbėjo vicemeras Valdemar Sliževski. – Kunigas Leonas Žebrovskis gynė asmeninę kiekvieno žmogaus nuosavybę, nes buvo giliai įsitikinęs, kad asmeninė gerovė yra sąžiningo ir sunkaus darbo rezultatas, todėl socialistinėje santvarkoje jo požiūris galėjo užtraukti nemalonę, - tęsė jis.

Vicemeras Valdemar Sliževski taip pat paminėjo, jog kunigui Žebrovskiui tarnaujant Eišiškėse jis susitiko su Michalu Sienkevičiumi, kuris pokario metais planavo išvykti į Lenkiją, tačiau po pokalbio su kunigu suprato, jog turi gyventi ir dirbti Tėvynėje, nes čia taip pat reikalingi šviesuliai.

Kun. Tadeuš Krahel iš Balstogės kalbėjo apie Palaimintąjį Šv. Mykolą Sopočką ir jo tarnystės kelią. Šis palaimintasis ir plačiai pasaulyje žinomas kaip šventosios sesers Faustinos nuodėmklausys bei Dievo Gailestingumo apaštalas, kunigystę pradėjo Tabariškių parapijoje 1914 m., kaip tik Pirmojo pasaulinio karo metais. Tačiau į kunigystę jis atėjo kaip stipriai susiformavusi patriotinė asmenybė, kurios tėvas dalyvavęs Sausio sukilime, o pats Mykolas patyręs caro valdžios represijas dėl „neteisėto“ mokytojavimo. Jo tarnystės Tabariškėse metais parapijoje buvo apie 6 tūkst. tikinčiųjų, ji apėmė Medininkų ir Onžado apylinkes. Dirbdamas šioje parapijoje jis steigė mokyklas, kai kurios iš jų – dabartinėje Baltarusijoje. Pavyzdžiui, viena iš kaimo mokyklų veikė Juzefo Važinskio namuose Tabariškėse, o joje mokėsi daugiau negu 100 mokinių. Savo prisiminimuose kun. Mykolas Sopočka rašė, kad parapijoje buvo daugiau nei 1000 mokinių iki 15 metų, todėl įkurti mokyklėlę stengėsi kiekviename didesniame kaime, ieškojo mokytojų, organizavo vakarinius užsiėmimus vyresnio amžiaus žmonėms. Kun. Mykolas Sopočka jausdamas grėsmę dėl savo patriotinės ir švietėjiškos veiklos 1918 m. rugsėjo pabaigoje slapta paliko parapiją ir išvyko į Varšuvą, o 1919 m. prasidėjo jo darbas kariuomenėje. 1926 m. Varšuvos universitete jis įgijo teologijos daktaro laipsnį ir dėstė pastoracinę teologiją Vilniaus Stepono Batoro universitete, buvo profesoriaus pavaduotoju. 1934 – 1938 m. M. Sopočka dirbo Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios rektoriumi, prie kurios veikė ir bernardinų seserų vienuolynas. Tuo metu jis susipažino su Faustina Kovalska, atlikusia pas M. Sopočką išpažintį. Dvasininkas kritiškai vertino jos religinius išgyvenimus ir  reikalavimus, susijusius su Dievo Gailestingumo kultu ir liepė jai užsirašyti savo vizijas ir išgyvenimus. Taip atsirado Faustinos Kovalskos „Dienoraštis“. Antrojo pasaulinio karo metais jis slapstėsi nuo vokiečių vadžios pas pažįstamą kunigą Juodšiliuose Vaclavo Radzevičiaus vardu. 1947 m. persikėlė į Balstogę ir atsidavė Dievo Gailestingumo šlovinimui. Kun. Mykolas Sopočka mirė 1975 m. vasario 15 d. ir buvo palaidotas Balstogės parapijos kapinėse. 2008 m. rugsėjo 28 d. Balstogėje įvyko iškilminga kun. Mykolo Sopočkos beatifikacija Dievo Gailestingumo šventovėje, kur ir buvo palaidoti palaimintojo palaikai.

Paskutinė konferencijos metu aptarta asmenybė – Ana Krepštul. Apie ją ir jos fenomeną kalbėjo kun. Henrik Naumovič, kuriam teko garbė, tarnaujant Tabariškėse, bendrauti su parapijiete ir gerai ją pažinti, išklausyti ir suprasti.

Ana Krepštul gimė 1932 metais vasario 20 dieną Tabariškėse, mokytojo šeimoje. Būdama 10 metų susirgo kaulų tuberkulioze ir osteoporoze, dėl to patyrė virš 70 kaulų lūžių. Be to, sirgo širdies liga ir diabetu. Stiprioje asmenybėje skausmai ir kančia nesugdė jos įgimto talento, jis vystėsi ir stiprėjo jos dvasios stiprybės dėka. Trylikametė Ana pradėjo tapyti. Ilgai jos mokytoju ir kritiku buvo tėvas. Kai abu tėvai mirė, brolis ir sesuo išsikraustė kitur, Ana liko viena senoje Krepštulių sodyboje ir gyveno ten iki mirties. Jos kūrybinis palikimas – daugiau negu 3500 paveikslų, išsibarsčiusių po visą pasaulį. Ana Krepštul mirė 2007 metų spalio 12 d. Tačiau Tabariškių bendruomenė įsipareigojo puoselėti jos atminimą ir kūrybą. Nuo 2008 metų buvusioje Tabariškių mokykloje įkurtas muziejus, kuriame eksponuojami dailininkės paveikslai, siuviniai ir kiti rankdarbiai.

Kun. Henriko Naumovičiaus teigimu, ši konferencija – tai savotiška viešnagė pas Ana Krepštul ir kitus konferencijos metu minimus dvasininkus.

- Žmonės į Anos namus ėjo lyg piligrimai. Tai liudija apie didžiulę brolišką meilę. Nenoriu kalbėti apie jos biografiją, o apie jos šventumą. Šventumas bažnyčioje yra dvilypis – gyvenant ir po mirties, kai skelbiama beatifikacija. Apie Aną negalime taip kalbėti, nes neturime jos beatifikavimo patvirtinimo. Tačiau jos asmenybė buvo visapusiškai stebinanti. Girdėjau vyskupą tariant „šventoji kankinė”. Tai nuostabos ir pagarbos žodžiai, atspindintys susižavėjimą jos stiprybe. Halina Ožechovska 1997 metais laiške Anai rašė, kad jos skausmai tęsiasi 50 metų, beveik pusę amžiaus, stiprus arklys to nebūtų ištvėręs, o ji gali. Būtent tokią Aną Krepštul matė žmonės, - kalbėjo H. Naumovič.

Jo teigimu, dailininkės kančia prilyginama Kristaus kančiai. Tai savotiškas atsiskyrimas nuo žmonių, o kartu ir švyturys, rodantis kelią pas Dievą. Ji gyveno kaimo pakraštyje, nieko nematoma, o kartu buvo didžiule šviesa žvakidėje, kurią pažino visas pasaulis. Savo kūrybą ji vadino pabėgimu nuo ligos ir skausmo ir džiaugėsi, kad žmonės žiūri į ją per jos paveikslus ir mato pasaulio grožį. Tęsdamas pasakojimą H. Naumovič teigė, kad kryžius tapo jos kūrybos matavimo vienetu, o ji pati - didžiuliu įkvėpimu žmonėms, kurie ją lankė. Jis prisiminė dailininkės paveikslus, kuriuose pavaizduoti nulūžę medžiai. Skaitydamas Anos Krepštul užrašus, jis rado šio elemento apibūdinimą ir prilyginimą sau, nes nulaužti medžiai nebuvo be gyvybės ženklų. Dvasininkas klausė: iš kur atsirado Anos Krepštul talentas? Jį užaugino ši derlinga žemė ir nuostabi tauta.

Baigdamas savo svarstymus H. Naumovič kalbėjo, jog malda buvo kasdiene anos Krepštul duona, ir rožinis, kurio sunkiomis akimirkomis ji nepaleido iš rankų. Teptukas ir rožinis visada buvo jos rankose.

Šiandien Tabariškėse konferencijos „Dievo vardan – mūsų žemės žmonės“ dalyviai išgirdo niekur neužrašytus pasakojimus apie stiprias Šalčininkų rajono asmenybes, o kartu tapo istorijos liudininkais. Ši istorija reikalinga, kad mūsų krašto žmonės ir įvykiai nebūtų užmiršti. Ši konferencija tapo susitikimu su Juzefu Obremskiu, Leonu Žebrovskiu ir Mykolu Sopočka, kuriuos pasikvietė šviesi ir pamaldi Ana Krepštul. 

Renginio pabaigoje Henrik Danulevič ir Alina Moločko įteikė svečiams meninių dirbtuvių metu pagamintus molinius medalius, kuriuose „paslėpti“ Anos Krepštul inicialalai, tokie, kuriais ji pasirašė savo paveikslus.

Renginio partneriai: Šalčininkų rajono savivaldybė, Vilniaus rajono savivaldybė, Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centras, Šalčininkų rajono viešoji biblioteka, draugija „Wspolnota Polska“.