Tegul istorija niekada nepasikartoja

1941 m. birželio 14 d. pradėtas lietuvių tautos naikinimas – trėmimai į Sovietų Sąjungos gilumą. Sibiras tapo amžinu prieglobsčiu tūkstančiams Lietuvos piliečių. Ši tragedija palietė ir Šalčininkų rajono gyventojus. Dalis mūsų kraštiečių žuvo pakeliui į tremties vietą, kiti žuvo tremtyje dirbdami sunkius darbus ir kentėdami nepriteklių, alkį ir šaltį, kažkas ten gimė ir užaugo, kai kurie sugrįžo į tėviškę. Žemai lenkiame galvą pagerbdami jų atminimą ir skausmą.

Šalčininkų rajono savivaldybė kasmet prisideda prie Gedulo ir vilties dieną organizuojamų minėjimų Šalčininkuose ir Eišiškėse.

Šiandien Eišiškių bendruomenė tradiciškai rinkosi prie atminimo kryžiaus, toje vietoje, iš kurios išvykdavo tremtinius vežantys sunkvežimiai. Minėjime dalyvavo Šalčininkų seniūnijos seniūnas Miroslav Bogdiun ir jo pavaduotojas Valdemar Sliževski, vietos gimnazijų atstovai, gyventojai.

- Sovietų organizuoti trėmimai palietė ir Eišiškes. 1941 m. birželį okupantai vykdė gyventojų deportaciją į Sovietų Sąjungos vietoves, o vėliau – į Sibirą. Iš Eišiškių ir apylinkių planuota ištremti 105 šeimas, tačiau tikslaus ištremtųjų skaičiaus nėra. Į tremtinių sąrašus pateko nedidelių ūkių savininkai bei asmenys, kuriuos režimas dėl ideologinių paskatų laikė priešais, - kalbėjo Valdemar Sližesvki.

Šalčininkuose minėjimo dalyviai rinkosi bažnyčioje ir dalyvavo mišiose, kurios buvo aukotos už visus nukentėjusius nuo represijų ir atlaikiusius tremtį. Mišias aukojo monsinjoras Žydrūnas Vabuolas, pabrėžęs, kad skausmas ir netektys sustiprino žmones ir netgi sunkiausiomis akimirkomis jie neprarado tikėjimo. Vėliau minėjimo dalyviai tradiciškai susirinko prie koplytstulpio vietos kapinėse.

Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius pabrėžė, jog daug pastangų dedama auklėjant jaunąją kartą, kad ji žinotų ir suprastų, koks baisus likimas prieš 80 metų ištiko mūsų tautą.

- Kiekvieną šeimą aplankė birželio 14 – oji. Vieną paliko gyvą, kitą – išsivežė. Kas tu bebūtum, ar lenkas, ar lietuvis, ar rusas, ar baltarusis, ar ukrainietis, buvo nesvarbu. Praradome savo broliu ir seseris, artimuosius. Taigi nuo tos dienos praėjo 80 metų. Jeigu tądien gimė vaikelis – jam šiandien 80 metų. Žiūrėdamas į jaunimą viliuosi, kad Lietuvai daugiau neteks iškentėti tokio baisaus laikmečio ir išmėginimo metų. Kalbamės su jaunimu, mokome, kad turime būti atsakingi už savo šalį, už savo Lietuvą, - kalbėjo jis.

Šalčininkų seniūnijos seniūnas tarė labai jautrius žodžius prisimindamas skaudžią savo šeimos istoriją.

- Dėkoju minėjimo organizatoriams už atminimą. Dėkoju visiems, kurie rūpinasi tuo, kad jaunimas prisimintų mūsų istoriją. Esu jaunos kartos atstovas ir man sunku įsivaizduoti, kaip galima be teismo suimti ir išvežti, sudaužyti likimus, išskirti šeimas be jokio teismo sprendimo. Deja, mano šeimos ši tragedija irgi neaplenkė. Prosenelio broliai buvo ištremti, o jam pačiam tiesiog atsitiktinumo dėka pavyko pasislėpti. Akimirksniu sudužo visos svajonės. Ne visi sugrįžo. Ir sugrįžo ne į Lietuvą, nes bijojo, kad istorija gali pasikartoti. Reikia gyvento taip, kad istorija nepasikartotų, - pasakė seniūnas.

Tremtinių vardu už minėjimo organizavimą ir atminimą susirinkusiems dėkojo Marytė Jaraščiukienė.